Naujausia Aleksandro Špilevojaus pjesė „Jona“ sudaryta iš penkių atskirų istorijų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusijusios tarpusavyje. Tačiau dėmesingesni žiūrovai greit pastebės, kad visas šias istorijas jungia viena bendra detalė – visų jų veikėjai atsiduria netikėtose situacijose įstrigdami su žmonėmis, su kuriais būti kartu jiems nėra nei patogu, nei malonu. Prostitutė įstringa kambaryje su savo klientu ir… savo sužadėtiniu, režisierius lieka užrakintas teatre kartu su savo nemėgstama teatro kritike ir jo paties pakęsti negalinčiu scenos darbininku…
Ne mažiau intriguojančios yra ir kitos istorijos bei jų veikėjai, kurie yra strigę ne tik fiziškai, bet ir mentališkai atsidūrę savo vidiniuose spąstuose. Vieniems tokiais spąstais tampa vaikystėje patirtos psichologinės traumos, kitiems – jų seni klaidingi įsitikinimai, dar kitiems – priklausomybės, karštligiški troškimai, nenugalimas kaltės jausmas. Taip visi spektaklio veikėjai atsidūrę komiškose aplinkybėse sprendžia savo labai nejuokingas gyvenimo problemas. Visai kaip pranašas Jona, kurio istoriją aprašo Šventasis Raštas. Jona, bėgdamas nuo Dievo ir nuo savo likimo, buvo prarytas banginio, kurio viduje praleido tris begalines dienas. Išsprendęs jį pančiojusius klausimus, pranašas stebuklingai buvo išlaisvintas iš jo laukusios mirties banginio skrandyje. O ar pavyks išsilaisvinti spektaklio veikėjams? Ko gero jie ir jų gyvenimai žiūrovams pasirodys daug komiškesni ir smagesni nei Biblijoje aprašyta pranašo Jonos istorija. Tačiau nėra jokių abejonių, kad ryškūs spektaklio herojai, strigę savo problemų velnio rate, ilgam išliks žiūrovų atmintyje. Ir kas žino, galbūt nusileidus scenos uždangai ir nurimus publikos juokui, bent vienas namo grįžęs žiūrovas ims ir pamėgins ištrūkti iš nesustabdomai besisukančio savo nesibaigiančių veiklų, įsipareigojimų, baimių ir silpnybių rato?
