Šauksmas tapo monospektaklio atspirties tašku. Šauksmas, kuris dažnai suvokiamas kaip pykčio ar isterijos raiškos priemonė, šiame kūrinyje laikomas akimirksniu ir geriausiai girdima neatidėliotinos asmeninės raiškos priemone politinėje ir viešojoje erdvėje. Sykiu jis – ir dramaturginė bei choreografinė priemonė, padedanti sugyventi ir susimaišyti skirtingoms tikrovėms ir jų krizinėms būsenoms.
Spektaklio metu vykstanti stipri fizinė ir garsinė kelionė leidžia žiūrovams patirti grožį, harmoniją ir simetriją, kartu jai vėl atveriant ir šį gyvybiškai svarbų impulsą – šaukti.
Spektaklis bus tarsi pavojaus šauksmas. Šį kartą jame bus pabrėžiamas mūsų išgyvenamų geopolitinių, ideologinių ir ekologinių krizių kontekstas. Tai veidrodis to, ką norime pamatyti ar parodyti. Atlikėja Sati Veyrunes pereina iš vienos būsenos į kitą, pakeliui trindama ir išsklaidydama ribas tarp lyčių, kartais kaip motina, jaunuolis, moteris ar būtybė…
„Choreografija čia laikoma galingu politiniu įrankiu, leidžiančiu man kvestionuoti tai, kas intymu ir svarbu kaip bendra patirtis. Nesvarbu, ar šauksmas kupinas pykčio, malonumo, skausmo, ar tylos, jis yra galingas ir giliai intymus veiksmas. Jis išprovokuoja momentinę empatiją ir pažadina tai, kas mus visus jungia ir suprantama instinktyviai.“ – Benjamin Kahn.
Benjamin Kahn – šokėjas ir choreografas. Jis studijavo dramaturgiją ir teatrą Eks en Provanso universitete ir Reno konservatorijoje, baigė ESAC (École Supérieure des Arts du Cirque) Belgijoje. Po studijų bendradarbiavo su tokiais choreografais kaip Philippe Saire, Benjamin Vandewalles, Nicole Beutler, Ben Riepe, Frédéric Flamand, Maud Le Pladec, Eglė Budvytytė ir Alessandro Sciaronni.
Jis mano, kad šokis ir choreografija yra galingi politiniai įrankiai, ir ypač domisi tuo, kaip konstruojame ir dekonstruojame požiūrį į individualų ir kolektyvinį kūną.
Sati Veyrunes (solistė) 2019 m. baigė Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją (SEAD). Ji dirbo su „NeedCompany“, Janu Lauwersu Zalcburgo festivalyje, su islandų choreografe Erna Ómarsdóttir prie jos monospektaklio „IBM 1401, A user‘s manual“, bei Oona Doherty – atnaujinant pastarosios monospektaklį „Hope Hunt“ 2021 m.
Įvairiose bendradarbiavimo iniciatyvose, Sati domina gilus ryšys, kuris sieja priešingų fizinių būsenų pokyčius tame pačiame kūne, taip pat balsas ir vidinės jėgos, maitinančios menininko pasirodymą.
Muzikos dizainas: Lucia Ross
Šviesos dizainas ir scenos vadyba: Neills Doucet
Dramaturgo asistentas: Théo Aucremanne
Išorės konsultantė: Cherish Menzo
Kostiumų konsultantė: Carolin Herzberg
Šviesos technikas: Océane Martel
Garso inžinierius: Louis Daurat
Tekstai: Benjamin Kahn, tiesiogiai įkvėptas Pier Paolo Pasolini, Death Grips, Darek Jerman, MAVI.
Vykdantysis prodiuseris: Les Halles de Schaerbeek
Administracija, produkcija: Léonard Degoulet
Gastrolės, sklaida: Sandrine Barrasso
Bendra produkcija su: Klap Maison pour ladanse, Charleroi Danse, Les Halles de Schaerbeek Accueil en résidence: Festival de Marseille, Centre National de la danse Pantin, Klap Maison pour la danse, Kaiitheater , BUDA Kunstencentrum.
Sati Veyrunes šokio monospektaklis „Bless the sound that saves a Witch like me“ yra antroji trilogijos dalis, kuri bus pristatyta kartu su kitais dviem monospektakliais „Sorry, but I Feel Slightly Dissidentified...“, atliekamą Cherish Menzo ir „The Blue Hour“ („Mėlynoji valanda“), kurį atlieka Theo Acremanne.
Ši trilogija yra 2023 m. SACD ir ONDA remiamos TRIO(S) programos nugalėtoja. „Bless the sound that saved a Witch like me“ atrinkta į Europos Sąjungos remiamą programą „Aerowaves Twenty24“.
Nuotraukų autoriai: Bas Czerwinski, Sandy Korzekwa