Yra legendų, bylojančių, jog pasimirus sielos su visu per gyvenimą sukauptu išminties aruodu nukeliauja į tam tikrą dvasių rezervuarą ir ten laisvai sklando, laukdamos tinkamo naujo pavidalo įsikūnyti. Keičiant savuosius kūniškus indus, jų vidujybė nekinta, o įvykus materialiai transformacijai, sielos gali veikti tai, ko savo ižiais pavidalais negebėjo.
„Žarija“ – tai tęstinio jauniausios kartos menininkų projekto „Ruja“ antroji dalis. Iš iracionalaus liepsnos pliūpsnio jiems likusi rusenti žarija antai uždega jau racionalų protą – kaip ir pridera po siautėjimo, nurimus imama apmąstyti savo būtį ir ištakas.
Menininkai Pamėnkalnio galerijoje įkūrė šalia esančio Pamėnkalnio (dabar – Tauro) kalno tarpinę erdvę, kurioje tarsi iš požemių išnyra bekūnių sielų talpykla, o ant sienų it jos vidaus atspindys kybo autorių kūriniai. Kūryboje įveiklindami konkrečios lokacijos sukeliamų jausenų pamėkles, jie kontekstualizuoja šiuolaikinę tapybą iš kitų meninių bei kultūrinių sferų perspektyvos, akcentuodami šios erdvės / vietos istorinį ir kultūrinį kontekstą. Tai leidžia mums suprasti, jog ši paroda – tik vienas degančio jų vidaus pavidalas, savo mėsiškų ausų bei akių pastebėjimus transformavęs galvoje į individualius apmąstymus bei prieigą prie pasaulio. Vietos kontekstai, istorijos, legendos transformavosi į menininkų savitą atmintį, su laiku persidengiančią rūko šydais, o formos, žiburiuojančios iš jos gilumos, jiems regisi abstrakčios, tačiau, su laiku aplipusios apmąstymais, įgauna naujas prasmes. Paroda suteikia galimybę pamatyti kaip savitai tą patį objektą gali matyti skirtingi kūrėjai, o tapybą atskleisti kaip bendrakultūrinio dialogo formą.
