Futuristinė Mariaus Ivaškevičiaus distopija dabartiniais visą pasaulį paveikusio viruso laikais suskamba itin aktualiai. Žmonėms, išgyvenantiems pandemiją, bundant iš gyvenimą suparalyžavusio karantino – „Miegančių“ temos, tikimasi, kad bus artimos, suprantamos ir intriguojančios kaip niekada.

Spektaklio veiksmas nukelia žiūrovus į 2109 metų Maskvą. Elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Iš termosų viena po kitos lenda trys seserys, garuojančios ir apsimiegojusios. Tai Nastia, Maja ir Marija. Jos dešimt metų miegojo anabiozėje, todėl sunkiai orientuojasi erdvėje ir laike, skausmingai juda dėl raumenų atrofijos ir vis dar egzistuoja tarp sapnų ir tikrovės. Praeis šiek tiek laiko, kol jos susivoks realybėje.

O visa tai prasidėjo prieš daugelį metų – ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje. Dėl globalaus atšilimo ir planetos gyventojų pertekliaus ėmus stigti gėlo vandens ir maisto resursų, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas.

Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos dešimčiai metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas dešimt metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti. Deja, abiejų pamainų vertybės ir požiūriai dėl pasaulio valdymo ir ateities kardinaliai skiriasi...