Parodoje pristatomi Donatos Minderytės tapybos darbai atsispiria nuo tapytojos meno doktorantūros tyrimo, kuris tiek praktiškai, tiek teoriškai galynėjasi su „neišverčiamais“ vaizdais bei tiria, kas nutinka juos verčiant į šiuolaikinę tapybą. Kino terminas Jump Cut sufleruoja tam tikrą atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, nurodo į tapybos darbuose šmėžuojančius kino skolinius, kurie vienur randasi kaip tiesioginės citatos, kitur kaip jau beveik neapčiuopiami kompoziciniai ar spalviniai signalai. Jump Cut – tai nuoroda į tapybos darbuose atsirandantį „neišverčiamumo plyšį“, tarsi šuolis laike, praleidžiant naratyvinį pasakojimą, atsitraukiant nuo intelektualinio turinio ir atsigręžiant į pačios tapybos siūlomus parametrus, raiškos ribotumą ir kartu atvirumą interpretacijai. Pamatinis tapybos aspektas – tyla. Tapyti – tai ištraukti iš konteksto, išversti patirtis į apčiuopiamą formą, bet vertimo procese susiduriant su motyvus apraizgiusiomis konotacijomis ir istoriniu bagažu toje tyloje ima skleistis mikrogarsai, o jų skleidžiamo šnabždesio diapazoną sąlygoja ne tik menininkas-vertėjas, bet ir suvokėjas. Tuo tarpu kalbėti vien apie tapybą vis tik neišeina.