Vieno savičiausių šiuolaikinių rašytojų W.G.Sebaldo kūrybos viršūne vadinamas paskutinis jo romanas Austerlicas – tai epinė meditacija apie Holokausto traumą ir jos pasekmes individualaus žmogaus likimui. Romane per asmeninės patirties prizmę taip pat reflektuojamas žmoniją alinančių karų ir XX a. civilizacijos naikinimo mastas. Pirmą kartą su Sebaldo kūryba susitinkantis K.Lupa mano, kad šio rašytojo literatūra gali inicijuoti teatro kalbos permainas.
Po „Austerlico” 2001-aisiais Sebaldas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Deja, tais pačiais metais rašytojas netikėtai mirė. Po rašytojo mirties „Austerlicas“ buvo išverstas į daugybę pasaulio kalbų ir tapo šiuolaikinės literatūros klasika, o JAV ir Didžiojoje Britanijoje – kultine knyga. Leidykla „Baltos lankos” rudenį planuoja išleisti lietuvišką „Austerlico” vertimą (vertėja Rūta Jonynaitė).
„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade… Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico. Iki pilnametystės Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo, nei kas jo tėvai. Penkiametį berniuką jo motina, prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą, gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, kur kadaise buvo atvežtas gyvybės traukiniu, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikia jo gyvenimui prasmę…
