Grupė jaunuolių iš nedidelio miestelio susirenka į klasės susitikimą. Vieni tebegyvena čia, kiti grįžta iš užsienio. Jiems išėjus iš restorano, pradeda lyti. Priedangą jie randa po stogeliu priešais galinį įėjimą į apleistą pastatą.
Kažkam prireikia į tualetą. Kažkas nori nuotykių... Grupelė išlaužia pastato duris ir įeina vidun. Taip prasideda nuotykių pilna istorija, kurios metu tyrinėjame ne tik paties pastato, bet ir į jo pinkles pakliuvusių jaunų žmonių praeitį. Jaunuoliai atsiduria spąstuose, iš kurių gali išsivaduoti tik didelių pastangų ir skaudžių aukų kaina.
Spektaklis balansuoja tarp tikrovės ir magijos ribos. Čia susijungia šeimos istorija, kultūrinė kelionė per praėjusius dvidešimt penkerius metus, kova su priespauda ir bejėgiškumu, svajonės, troškimai ir išdavystės. Tuo pačiu tai ir valdžios suluošintų, nuo pandemijos priklausomų sielų kova už autonomiją. Galų gale, įvairias gamtos katastrofas ir dvasines krizes kęsti verčiamos, ant kelių nuolat klupdomos žmogaus valios triumfas.
Spektaklis kelia klausimą, ką mes aukojame, norėdami pasiekti tikslą? Ko imtis esame pasiryžę vardan išsigelbėjimo? Istorija mus išmokė, kas yra priespauda. Tačiau, nors atėjome iš diktatūros, kažkodėl nepastebime, kai patys engiame kitus. Nenorime suprasti pabėgusiųjų dvasinės prigimties, net kai patys esame priversti būti pabėgėliais.
Ko gero, šiandien svarbiausia iš naujo suprasti, kad mes tarpusavyje susiję. Mus jungia ne kalba, ne kultūra, o bendras žmonijos likimas. Visi turime imtis atsakomybės vieni už kitus. Kovoje dėl išlikimo negalime prarasti žmogiškumo.
Galbūt išgyvensime marą, bet ar po jo tebeliksime žmonėmis? Ar verta likti gyviems, jei prarasime viską, kas kelia pasididžiavimą savo žmogiškąja esybe? Ar verta kovoti, jei kovos metu pamirštame, dėl ko kovojame? Ko vertas menas, jeigus jis sunaikina žmogų? Ko verta laisvė, gauta kitų žmonių gyvybės kaina? Ko verta nuo kaltės jausmo dūstanti laimė?
