H. Ibseno realizmas visiškai pakeitė įprastas dramos taisykles, suformuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, kurioje nepaisoma iki tol buvusių normų ir atvirai kalbama apie problemas. Daugelis kitų to laikotarpio kūrinių pateikdavo priimtos moralės pavyzdžius – buvo tikimasi, kad kiekviena drama baigsis moralės normas atitinkančiomis išvadomis, gėris triumfuos, o blogis bus pasmerktas.

Dramoje „Laukinė antis“ sustiprėjo individo savimonės problemos, tačiau aiškios perskyros tarp gėrio ir blogio neaptiksime: čia nėra vien teigiamų ar vien neigiamų personažų – kiekvienas gyvena su savo ydomis, su savo iliuzijomis ir silpnybėmis. Daugelis kritikų mano, kad „Laukinė antis“ yra geriausias Ibseno kūrinys, ir iki šiol ši pjesė laikoma pirmuoju tragikomedijos šedevru.

Kūrinyje pasakojama apie jauną vyrą Gregersą Verlę, kuris po ilgo laiko grįžta į tėvų namus gimtajame mieste ir susitinka vaikystės draugą Jalmarą Ekdalą. Ilgainiui Gregersui, atkakliai siekiančiam absoliučios tiesos, arba „Idealų šauklio“ titulo, atsiskleidžia daugybė paslapčių, slypinčių už iš pažiūros laimingų Ekdalų namų.

Gregarsas, vadovaudamasis savo tiesos idealais atskleidžia melą – Ekdalai daugelį metų gyveno iliuzijų pasaulyje, jie bijo pripažinti realybę. Gregersas Verlė yra įsitikinęs, kad tokia įžvalga padarys draugo gyvenimą daug geresnį, teisingesnį ir laisvesnį, tačiau įvyksta priešingai. Pagrindinis herojus, norėdamas atskleisti tiesą ir linkėdamas žmonėms gero, iš esmės sunaikina Ekdalų gyvenimą. Bičiulio namuose tiesa tampa mirtina ir sukelia vieną labiausiai šokiruojančių tragedijų, kurias pavaizdavo Ibsenas.