Galbūt nuo tada, kai Shakespeare’as savo „Romeo ir Džuljetos“ istoriją perkėlė į viduramžių Veroną, o galbūt nuo tada, kai Homeras aprašė karą dėl Elenos senaisiais Trojos laikais, mes įpratę, jog tikrosios meilės istorijos vyksta kažkada praeityje, beveik mitiniame laike. Tokie dabar yra 2000-ieji. Tai tarsi mūsų viduramžiai. Tai buvo laikai, kai tik atsirado supermarketai, mobilieji telefonai ir mes pradėjome rašyti pirmas „taupias“ SMS žinutes. Ir čia meilė sugrįžo į trubadūrų laikus. Poezija: „Myliu, noriu, negaliu. Susitinkame prie bokšto“, arba „Aš toks trapus kaip mano sąskaita“ ir panašiai.

Niekas dar „nelinkomanino“ filmų. Dar stovėjo kino teatras „Lietuva“. Ilgose eilėse prie video nuomos visi aptarinėdavo, kokį filmą žiūrėti. Tai buvo ir melodramų laikas. „Amelija iš Monmartro“, „Mulen Ružas“, net Larsas von Trieras susuko „Prieš bangas“. Tai „Big Brother“ laikai. Net Trump’as tada turėjo savo realybės šou ne pasaulyje, o televizijoje. O mes, žinoma, turėjome „Akvariumą“. Suklestėjo geltonasis skaitalas: L.T., „Klubas“ ir panašiai. Tai „selebričių“ laikai. Ir, žinoma, MTV klipų ir reklamų laikai. Reklamščikai buvo dievai. O reklamos, švelniai tariant, nelabai padorios. Daugiausia reklamavo alkoholį, ką jau kalbėti apie seksistinius ir kitokius dalykėlius. Vienoje tokių reklamų, kurioje buvo reklamuojama Klaipėdos duona, bičas, pasisveikinęs su juodaodžiu, stebėjosi, jog neišsitepė rankos.

Tai buvo laukiniai vartotojiškumo pradžios laikai. Ir, beje, labai erotizuoti. Pasibaigus LNK programai, toliau buvo rodoma soft porno. Psichas visos Lietuvos akivaizdoje pasimylėjo su Raudona. MTV klipai tiesiog tryško erotika. Tai buvo labai nebrandaus pilietiškumo laikai. Dėstytojai linksminosi su studentėmis net nenutuokdami, kokiu galu ta lazda prieš juos atsisuks po gero dešimtmečio. Lietuvoje žmonės pagaliau ėmė turėti pinigų. Pinigų kultas tada buvo tiesiog baisus. Prasidėjo vartotijiška sodoma ir gomora. Beje, tuo metu pasirodė spektaklis „Shopping and Fucking“, kritikuojantis tą vartotojiškumą, bet buvo staigiai „suvartotas“ kaip pirmas spektaklis apie gėjus ir narkomanus, kur buvo galima pamatyti, kaip vienas aktorius kitam laižo užpakalį. Viena vertus, tai buvo primityvus, kita vertus – viltingas laikas. Tada visi tikėjo ateitimi. Pastebėjau, jog dabar jaunimas į tai žiūri kaip į gerą vintažą. Pavyzdžiui, gera alternatyvi grupė „Timid Kooky“ sukūrė puikų gabalą pagal Britney Spears dainą. O tuo metu „alternatyvščiką“ tuo pačiu Britney Spears kūriniu buvo galima nebent kankinti per prievartą, vienutėje.