Apie Berniuką, vardu Miunhauzeną, kuris mokosi dailės klasėje tapyti natiurmortus. Griežta ir reikli Mokytoja tikisi iš jo realistinio tikrovės vaizdavimo, o Miunhauzenas su savo drauge Vaizduote visuomet nukeliauja toliau, nei realybė gali jiems pasiūlyti. Taip jo darbuose gimsta naujos dailės formos – modernizmas, siurrealizmas, kubizmas. Mokytoja, žinoma, pyksta ir yra įsitikinusi, kad Miunhauzenas – negabus mokinys. Berniukas, aiškindamas, kaip jo darbuose gimė visiškai nerealistiniai vaizdai, ima pasakoti įvairiausius išgalvotus nuotykius: apie skrydį ant patrankos sviedinio, apie elnio galvoje išaugusį vyšnios medį, apie tai, kaip pats save už plaukų ištraukė iš pelkės ir kitas istorijas. Mokytoja vadina Miunhauzeną melagiu ir bando grąžinti jį į realybę, tačiau berniukas tvirtina, jog tai ne melas, o jo draugės Vaizduotės darbas. Šią tiesą jis bando įteigti savo Mokytojai ir kviečia nepamiršti fantazijos ir vaizduotės galių.
Pasak pastatymo autorės ir režisierės -jaunosios kartos menininkės Mildos Mičiulytės, šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas vaikas geba naudotis įvairiomis moderniomis technologijomis, kuriose viskas jau yra sukurta už jį patį. Tokioje kasdienybėje vis mažiau vietos lieka vaikiškos vaizduotės ir kūrybos plėtojimui. Juolab, fantazuojantis vaikas dažnai yra palaikomas meluojančiu vaiku. Tačiau tai, ką suaugusieji negatyviai vadina melu, yra artimai susieta su bepradedančia skleistis nežabota vaikų vaizduote, kuri yra kur kas gilesnė ir nepasiduoda suaugusiųjų logikai. Režisierė įsitikinusi, kad kūrybiškumą reikia nuolat treniruoti ir stimuliuoti, norint, kad jis nenusloptų pačiame aktyviausiame – vaikystės – laikotarpyje ir šia nuostata vadovaujasi spektaklyje.