Operetės melodraminis siužetas atspindi vieną ryškesnių to meto socialinio gyvenimo aktualijų – konfliktą tarp raiškios asmenybės ir snobizmu persmelktos visuomenės, tarp varjetė artistės Silvos ir aristokratų elito, niekinančio sceninį amatą. Kaip ir būdinga žanrui, audringa meilės istorija perpinama smagiais ir intriguojančiais pokštais. Siužetas turi realiais faktais grįstą pagrindą: pagal to meto statistinius duomenis, rinktus nuo 18 amžiaus, su šypsena tenka konstatuoti, kad Austrijoje-Vengrijoje įspūdingas skaičius kunigaikščių, grafų ir baronų buvo susituokę su aktorėmis, dainininkėmis ir varjetė šokėjomis… 


                Viena žymiausių I. Kálmáno operečių – „Čardašo karalienė” – buvo pradėta rašyti 1913 m., kai vieniečiai L.Steinas ir B.Jenbachas pasiūlė kompozitoriui pjesę „Tegyvuoja meilė”. Entuziastingai pradėtą darbą nutraukė I Pasaulinis karas – beprasmiška kurti himną meilei, kai Europoje griaudėja patrankos, o laikraščiai nuolat spausdina žuvusiųjų sąrašus. Tačiau po nedidelės pauzės, 1915 m. lapkričio 17 d. Vienos „Johann Strauss” teatre įvyko „Čardašo karalienės” premjera. O po jos – triumfo žygis per apkasais išraustą Europą. Operetė buvo pastatyta visuose, net ir skirtingose barikadų pusėse kariavusių šalių teatruose. 
Pirmąja Silva Varesku tapo dainininkė Mici Giuntler. Po poros mėnesių Metropol teatro primadonai  Frici Masari plojo Berlynas, 1916 m. Šari Fedak suvaidino Silvą Budapešte, 1917 m. operetė sensacingai buvo sutikta Stokholme, pagrindinį vaidmenį atliko Elna Gistend. Tais pačiais metais operetė atkeliavo į Peterburgą ir buvo pastatyta „Vasaros buffa” teatre. Čia dėl pamesto titulinio klavyro puslapio „Čardašo karalienė” buvo pavadinta pagrindinės veikėjos Silvos vardu ir toks operetės pavadinimas paplito daugelyje Rytų Europos teatrų.