Dviejų dalių kino almanachas pagal Algirdo Pociaus apsakymą „Žlugimas“ ir Raimondo Kašausko apsakymą „Didelių žmonių žaidimai“, kuriame ironiškai traktuojamas vyrų ir moterų flirtas.

Pirmas žaidimas. Jaunas kunigėlis Vaisieta nutaria atsisakyti sutanos ir pabėgti su vargonininko Ramono žmona Laima. Ramonas fantazuoja baisų kerštą, tačiau, vyrams susitikus pasiaiškinimui, viskas baigiasi nuotaikingomis išgertuvėmis. Laima palieka abu.

Antras žaidimas. Vairuotojas Bronius didžiai neabejingas dailiajai lyčiai. Paėmęs pavėžėti gražią Reginą, jis daro viską, kad sparčiai suartėtų, bet permatanti vaikiną moteris išsisuka. Miestelyje sena draugė Rūta priima Bronių ir Reginą nakvynei. Dabar jis tarp trijų moterų, nes name kambarį nuomoja dar ir jaunutė Aldona. Naktį su Regina pabėgę, jiedu važiuoja į seniai nelankyto seno Broniaus tėvo sodybą. Paaiškėja: tėvas miręs, čia gyvena ir Broniaus vaiką augina išvejanti jį Zita. Herojus vėl vienas važiuoja į nežinią.

Režisieriai: Ilja Rudas-Gercovskis, Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys

FILMO RECENZIJA

Šį didelio būrio scenaristų, režisierių, operatorių filmą nūnai galima drąsiai priskirti sėkmingiausiam 7-ajam lietuvių kino dešimtmečiui. Kad ir kaip jį pavadinsi – buitine komiška drama ar melodrama – atsiradęs greta tuometinių pripažintų „Laiptų į dangų“ ar „Jausmų“ filmas laikui bėgant subrendo ir netikėtai tapo geru vynu. Kokioje nors retrospektyvoje jis savo liudijimais nenusileistų madingam prancūziškam kinui.

Režisieriai debiutantai Ilja Rudas-Gercovskis (tremtinys, talentingas žurnalistas, deja, netrukus po filmo miręs), Algimantas Kundelis, Marijonas Giedrys įkvėpimo sėmėsi ne tik iš „Naujosios bangos“, bet ir iš lietuvių novelistikos (scenarijus pagal Algirdo Pociaus, Raimondo Kašausko kūrinius), kuri tuomet ėmė diktuoti lakonišką – sluckišką, lankauskišką – stilių, ypač tinkantį ekranui. Dvi novelės natūraliai „kelionės filmo“ siūlais rišamos į „vieno miestelio kasdienybę“ (primenančią „Birželį, vasaros pradžią“) – tiktai moralizuojantis, cenzorių pertaisytas finalas šiandien atšoka nuo vientisai lengvabūdiškai nufilmuoto didelių žmonių žaidimo.

Be abejo, žaidimas traukia moterų portretais (net penkias labai skirtingas vaidina Dalia Melėnaitė, Eugenija Pleškytė, Danutė Juronytė, Nijolė Lepeškaitė, Gerlinda Kovaitė) – visos siekia asmeninės laimės su jai skirtu vyru ir nė viena nepasiekia. Jeigu pirmoji gauna net du vyrukus ir abu jie – tešliai („Viską pragėrei ir pramiegojai...“), tai likusios, sutikusios jau nebe tešlių, o aktyvų, išradingą donžuaną (30-metis akt. Regimantas Adomaitis) dar labiau nusivilia. Anais metais buvo aišku dėl ko – ne, jis nesukurs tvirtos šeimos, man tokio nereikia; užtat dabar jis būtų įprastas praeivis, gatvių kavinaitėse skinantis linksmas merginas – ir be jokių įsipareigojimų.

Visada įdomu atkreipti dėmesį į senojo kino filmavimo aikštelės aplinką ir siužetinius intarpus: geležinis praustuvas su mechaniškai paspaudžiamu strypu, vandens kolonėlė ir vištos, įmantriai suklijuoti tapetai; milicijos dar nesusemtas motociklininkų (būsimų baikerių) būrys ir jiems mosuojančios studentės, vykstančios „į praktiką“ kolūkyje; filosofuojantis pijokėlis (vaidina pats rež. M. Giedrys), visas herojų problemas apverčiantis tarsi smėlio laikrodį („Anksčiau, kai išgerdavau, man norėjosi moterų, o dabar norisi dar išgerti“). Pabaigoje išdidi vieniša motina liepia netikėliui eiti savais keliais – jis ir nueina, palydimas švilpaujančios melodijos (komp. Algimantas Apanavičius). Matyt, ateina iki mūsų dienų...

Jūratė Visockaitė