2020 m. alto saksofonininko vadovaujamas kvartetas išleido debiutinį albumą „Omega“. Po prestižinės „Blue Note“ kampanijos, kadais leidusios Johną Coltrane‘ą, Wayne‘ą Shorterį ir krūvas kitų džiazo mohikanų, sparnu pasirodęs albumas sukėlė tikrą audrą džiazo mylėtojų gretose. Modernaus mainstream džiazo, su ryškiomis post-bopo įtakomis, opusas privertė smarkiau plakti ne vieną širdį. „Omega“ atskleidė I. Wilkinsą ne tik kaip puikų alto saksofonininką, bet ir kaip siuitiškai mąstantį kompozitorių, kurio muzikoje vyraujantis lyriškumas, ryškios melodijos, kruopščiai sukurtos naratyvinės linijos yra meistriškai atmiežiamos energingais avangardiniais improvizaciniais pasažais.

„New York Times“ geriausiu 2020 m. džiazo albumu išrinktas „Omega“ atvėrė I. Wilkinsui duris į džiazo elitą. Koncertai pagrindiniuose festivaliuose, muzikos kritikų liaupsės, iš muzikos įrašų parduotuvių lentynų šluojamos plokštelės. Visą tai patyrė I. Wilkinsas, tačiau ant laurais nukloto kalno neužsnūdo. 2022 m. pristatė antrąjį savo kvarteto albumą „The 7th Hand“. Su šiuo albumu I. Wilkinsas įžengė į dar brandesnį, intymesnį savo kūrybos etapą. Siuitos principu sukurptame albume saksofonininkas nagrinėja žmogaus santykį su religija, egzistencijos tarp būties ir nebūties užkaborius, kuriuose galima įskaityti daugybę nuorodų į asmeninius I. Wilkinso išgyvenimus. O muzikinė albumo pusė atskleidžia dar stipresnį norą megzti ryšį su savo šaknims − afroamerikietiškoms muzikos tradicijoms − ir kur kas akivaizdesnę slinktį link spiritual jazz estetikos.