Niccolo Paganini vardas neatsiejamai derinamas su nepaprasto smuiko virtuoziškumo ir intensyvumo sąvokomis. O jis buvo tokio legendinio sceninio gyvenimo žmogus, kad jo pasirodymų metu publikos damos nuolat alpdavo. Nenuostabu, kad kalbant apie Paganinį į galvą ateina „velnio smuikininko“ sąvoka. Tačiau Paganini buvo daug daugiau – ne tik gitaros valdymas prilygo smuikui, jis taip pat sukūrė plačią ir nepaprastą kamerinę muziką: 250 kompozicijų įvairiais instrumentiniais deriniais, t. y. solo, duetų ir trio. , taip pat kvartetai smuikui, gitarai, altui ir violončelei. Didesnei publikai jis pristatė savo kūrinius smuikui ir orkestrui, smuikui kūrė ir solo, ir kvartetus su gitara, kurie skambėjo privačiuose koncertuose.
Kiti muzikantai ir kompozitoriai žinojo apie Paganinio kūrinius, o net didysis Rossini, pats daugelio operų kūrėjas, kartą su palengvėjimu atsiduso ir pasakė, kad italų kompozitorių sėkmė buvo tai, kad Paganinis nekūrė operų, nes savo talentu jis tai padarys. pranoksta visus kitus kompozitorius.
„Paganini Ensemble Vienna“ yra pasiryžęs šioms retai grojamoms (kamerinės muzikos) kompozicijoms.
Iš tiesų, Paganinio kamerinė muzika yra ypač reikli ją interpretuojantiems muzikantams. Tai nėra kūriniai, sukurti solistui ir akompaniatoriams – priešingai, jie reikalauja maksimumo iš kiekvieno instrumento, ar tai būtų smuikas, gitara, altas ar violončelė.
„Paganini Ensemble Vienna“ užsibrėžė aukštą tikslą pristatydamas šią retai grojamą programą, kuri suteikia unikalią įžvalgą apie plačią Paganinio kūrybą smuikui, gitarai, altui ir violončelei. Šie kūriniai siūlo ne tik techninį virtuoziškumą ir didžiulės aistros akimirkas, bet ir ištraukas, išreiškiančias didelį švelnumą, kančią ir džiaugsmą. Tiesą sakant, šie emociniai elementai yra būtini norint suprasti Nicolo Paganini muziką, kuris kadaise pasakė: „Turime stipriai jausti, kad jaustume kitus“.
