Šveicarų trombonininkas ir kompozitorius Samuelis Blaseris nuolat grįžta prie struktūrinio principo, kurį įvairiose orkestrinėse aranžuotėse išbandė didysis Paulas Motianas, t. y. kontraboso nebuvimo, kad jo laisva vieta taptų ir varomąja jėga, ir paradoksalia ašimi autentiškam kolektyviniam diskursui plėtoti. Kartu su Niujorko pianistu Russ Lossing ir būgnininku Billy Mintz jis čia siūlo keletą temų, kurios pasinaudoja šia tuštumos dinamika, melodingoje, labai spalvingoje ir kupinoje kontrastų muzikoje, kuri savo improvizacijos pojūčiu susieja abstraktų, lyrišką Jimmy Giuffre kamerinį džiazą ir harmoninį žodyną, paimtą iš įvairių XX a. Europos ar Amerikos meninės muzikos šaltinių.