Režisierę ir dailininkę Aušrą Bagočiūnaitę Paukštienę sukurti spektaklį įkvėpė debesų tema. Dangumi praplaukiantys debesys kūrėjai asocijuojasi su laisvės, gyvenimo tėkmės ir efemeriškumo metaforomis. Teatro „Lėlė“ dramaturgės N. Indriūnaitės autentiškų pokalbių su savo anūke užrašai virto idėjiniu pjesės pagrindu: čia, per keletą metų užrašinėtus senelės ir anūkės kasdienių pasikalbėjimų fragmentus, skleidžiasi pasaulio pažinimo tema, talpinanti tiek šmaikščius vaikiškos logikos paradoksus, neribotą fantaziją, tiek gyvenimišką vyresnio žmogaus išmintį.

Klausimai apie gamtos reiškinius ir slėpinius, žmogaus gyvenimą, tarpusavio santykius, moralę, vertybes, kasdienybės įspūdžiai – visa tai kuria vaiko ir senelės dialogą, kuriame mokytojo ir mokinio figūros, vaidmenys nuolat keičiasi vietomis ir tai, kas suaugusiąjam „savaime“ aišku – tampa neaišku arba iš naujo atrasta, ir atvirkščiai – vaiko fantazija, kupina mitologinės, kone mistiškos pasaulio pajautos, pažeria kvapą gniaužiančių atsakymų, vertinimų ir apibendrinimų.