Pickvibe
Image
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_0232_180929_011
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_0244_180929_020
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_0260_180929_031
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_0269_180929_035
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_9731_180928_022
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_9789_180928_060
crop_1020x624_d1_mandarinas_dsc_9797_180928_064
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_0431_180929_006
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_0440_180929_012
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_0442_180929_014
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_0445_180929_016
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_0544_180929_078
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_9936_180928_010
crop_1020x624_d1_melynbarzdis_dsc_9993_180928_044
crop_1020x624_d2_mandarinas_dsc_9746_180928_034
crop_1020x624_mandarinas054

Stebuklingas mandarinas / Hercogo mėlynbarzdžio pilis

Stebuklingas mandarinas / Hercogo mėlynbarzdžio pilis

Spektaklis

Kūrėjai

Kompozitorius

Bela Bartok

Muzikos vadovas ir dirigentas

Robertas Šervenikas

Režisierius

Csaba Káel

Šviesos dailininkas

Marc Heinz

Vaizdo projekcijų autorius

Mikołaj Molenda

Choro meno vadovas

Česlovas Radžiūnas

Renginio aprašymas

 
Vieno žymiausių XX a. kompozitorių Béla Bartóko (1881–1945) vienaveiksmių scenos kūrinių diptikas, jungiantis baletą „Stebuklingas mandarinas“ ir operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Šie B. Bartóko kūriniai pasaulio teatruose dažnai rodomi vieno spektaklio metu.
Diptiko kūrėjų komanda, vadovaujama žymaus choreografo ovo Krzysztofo Pastoro ir vengrų režisieriaus Csabos Kaelio, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ istoriją pateikia kaip „Stebuklingo mandarino“ pagrindinio veikėjo priešmirtinį prisiminimą. Tad Mandarinas ir Hercogas Mėlynbarzdis šioje koncepcijoje – tarsi vienas personažas.
Pasak K. Pastoro, baletas „Stebuklingas mandarinas“ pasakoja brutalią didmiesčio istoriją, kurioje muštynių daugiau nei meilės duetų. Tai istorija apie gatvėje parsidavinėjančią Moterį, kuri vieną po kito sutinka tris vyrus: pagyvenusį poną, jauną vaikiną ir galiausiai – paslaptingąjį Mandariną. Visus juos lydi mirties ženklas: po susitikimo su Moterimi visi vyrai žūsta. Tačiau Mandariną ir Moterį sieja ypatingas neišsipildžiusios aistros ryšys. Todėl kai Moters suteneriai bando sunaikinti atkaklųjį Mandariną, nužudytas jis kaskart atgimsta: begalinis troškimas būti su mylimąja prikelia jo gyvybines jėgas. Ir tik tuomet, kai Moteris pagaliau atsako į meilužio jausmus, stebuklingasis Mandarinas miršta. O mirdamas prisimena, koks negailestingas kadaise buvo jį mylėjusioms moterims...
Vengrų režisierius Cs. Kaelis „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ linkęs vadinti labiau misterija nei opera: mat kūrinys nepasižymi nei dideliais chorais, nei personažų gausa. Visas dėmesys jame sutelktas į du vienas kito paslaptis siekiančius perprasti veikėjus – Juditą ir Hercogą Mėlynbarzdį. Operos libreto pagrindu pasirinkta prancūzo rašytojo Charles‘o Perrault sukurta pasaka apie Mėlynbarzdį, kuris po vestuvių pokylio nuotaką parsigabena į jam priklausančią pilį. Pilis apylinkėse garsėja tuo, kad trys jos slenkstį peržengusios moterys – jaunosios Mėlynbarzdžio žmonos ­– viena po kitos paslaptingai pradingdavo. Kitas merginas tai baugina, bet kartu ir vilioja: joms smalsu sužinoti, kas pilyje dedasi. Judita, nepaisydama Mėlynbarzdžio įspėjimų, sugeba įveikti septynių pilies kambarių išbandymų labirintą, atveriantį tamsiausias vyro sielos paslaptis. Ji neišsigąsta nė trijų buvusių Mėlynbarzdžio žmonų išverktų ašarų ežero, tačiau ar vien jos pasiryžimo pakaks laimingai poros ateičiai?
Abu kūriniai, skandalingai pradėję savo gyvavimą XX a. pradžioje (opera skurta 1911 m., baletas – 1919 m.) tebežavi ir tebeintriguoja paslaptingais, pasakiškais siužetais, puikia muzika.