„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą. Iš esmės, viskas sukasi apie paaiškėjusį ikivestuvinį nuotakos skaistybės praradimą. Spektaklyje kalbame plačiau. Ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos.

Žinoma, atveriama ir itin lietuviška specifika. Tai kaimo žmogaus, ateinančio gyventi į miestą, sutrikimas, netgi nesugebėjimas tapti taip vadinamu miesčionimi ir, žinoma, visiškas nesuvokimas vienaip ar kitaip jį įtakojančių globalizacijos procesų. Žinoma, visų pirma tai yra gera komedija, lyg veidrodis atsukta į mus ar mūsų artimuosius. Čia mes tikrai galime pasijuokti, jei ne iš savęs, tai bent iš kaimyno, o būtent ši tradicija pas mus yra nemirtinga. Bet koks juokas yra gerai, jeigu jis kyla ne iš pykčio.

Spektaklis itin atviras, jame daug improvizacijos. Į jį vis įtraukiamos naujausios visuomeninės ir politinės aktualijos, todėl jis nuolat kinta. Spektaklis atviras žiūrovui. Taigi, jis niekada nesikartoja ir kiekvieną kartą būna vis kitoks. Tad jei jums patiks ši dionisija su lietuviška balta mišraine, galite drąsiai eiti vėl ir vėl.“