1972 m. sukurta Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuviškas miuziklas. Jo siužeto pagrindu tapo Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“ – viena žymiausių meilės istorijų XX amžiaus lietuvių literatūroje. Ši apysaka įkvėpė ir 1973 m. ekranus pasiekusio pirmojo lietuviško muzikinio kino filmo „Velnio nuotaka“ kūrėjus (rež. Arūnas Žebriūnas). Kompozitoriaus ir pianisto V. Ganelino šiam filmui sukurta muzika scenoje skamba ir šiandien, neprarasdama su ja užaugusių klausytojų dėmesio ir užkariaudama jaunosios kartos simpatijas.
2012 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurto „Velnio nuotakos“ pastatymo režisierius Kęstutis S. Jakštas pasakojo, kad šis pastatymas atskleidžia lietuvių liaudies kodą – „tai, kaip mes mokame linksmintis, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, ironizuoti, aistringai mylėti ir nekęsti, kovoti už savo laimę net tada, kai mūšis pralaimėtas, žodžiu – pilnakraujiškai gyventi ir tikėti“. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.
Siužetas
Kartą rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų, Pinčiukas, išvarytas iš rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole ir pamilsta… visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį. Pasikinkęs savo išpuoselėtus žirgus ir lydimas piršlio Anupro šis vis bergždžiai mėgina pasiekti Baltaragio malūną ir pasipiršti jam į akį kritusiai merginai. Nelabasis vis jam sukliudo: tai pila lietų, tai kelius miglom užkloja. Pinčiukas reikalauja Baltaragio pažadėto atpildo, bet šis taip pat gudrauja, už velnio bandydamas išleisti ne dukrą, o prigyventoją senmergę Uršulę.
Keršydamas Baltaragiui ir bandydamas bet kokia kaina gauti jam priklausančią nuotaką, Pinčiukas paperka arkliavagį Raupį, kad šis pavogtų Girdvainio žirgus. Vestuvių dieną jie dingsta nuo šventoriaus. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų žirgų, o jų neradęs – išprotėja. Jurgai tenka pripažinti, kad nors Girdvainis ją myli, jam, ko gero, labiau rūpi ne ji, o jo obuolmušiai. Sielvartaujanti Jurga pasiligoja. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.
