„London, London!” – niūniuoja žiūrovai, skirstydamiesi po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Bedalis ir labdarys“. Tai ne tik pagrindinis režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklio muzikinis leitmotyvas, virtuoziškai atliktas aktorės Elžbietos Latėnaitės. Frazėje „London, London!“ telpa visa šiuolaikinė lietuvių mitologija. Ji apima visa, kas iki kaulų smegenų jaudina XXI amžiaus migruojantį lietuvį – bejausmė, žmogui priešiška kasdienybė, daug juodo, beprasmio, nieko nesukuriančio darbo, isterijos, kuria pratrūkstama nebepakeliant kasdienės naštos, aršios kovos už išlikimą ir nuolat į nugarą šnopuojančios mirties.

Knygos „Bedalis ir labdarys“, pagal kurią sukurtas spektaklis, autorė – menininkė, rašytoja ir kultūros komentatorė Paulina Pukytė. Ji pati savo kūrinį vadina literatūriniu eksperimentu, balansuojančiu tarp romano ir pjesės. Kaip rašo menotyrininkė Laima Kreivytė, „Pukytę traukia tai, kas stumiama į paraštes, kas „nemeniška“, nedidinga, banalu. (…) Naujausia knyga „Bedalis ir labdarys“ – šnekamosios kalbos grynuolis (jei toji kalba gali būti gryna). Išnyksta distancija tarp autoriaus ir personažo. Galima sakyti, kad ir personažas išnyksta – lieka tik pokalbiai: valstybės įstaigose, oro uostuose, kavinėse, virtualioje erdvėje.“

„Knyga „Bedalis ir labdarys“ pirmiausia sudomino tikslia ir išradinga forma. Kūrinys, išlietas iš trumpų literatūrinių etiudų, sužavi lengvumu ir meistriškai didėjančia emocine įtampa, budistiška švara ir besiplečiančios vienatvės, likimo, nykimo temomis. „Bedalis ir labdarys“ – kodinis pavadinimas. Bedaliai – tai žmonės, kurie ne ten gimę, ne taip užaugę, palikti, nepalytėti sėkmės, praradę namus, savo pagrindus, šaknis. Labdarių pozicijos geresnės. Vieni gyvena metro stotelėse, kiti – stikliniuose dangoraižiuose, bet negali apsieiti vieni be kitų. Ir ši disharmonija sudaro mūsų pasaulio harmoniją.“ Gabrielė Tuminaitė