Tęsdamas pagrindines spektaklio „Dieviškoji Komedija“ temas E.Nekrošius toliau gilinosi ir, aktoriaus Rolando Kazlo padedamas, bandė suvokti ir atskleisti poeto, kūrėjo minties, nuojautų, vaizduotės, abejonių ir atsakomybės už savo kūrinį kelius. Tiek poemoje, tiek ir spektaklyje realioji Dantės kelionės chronologija ir jos detalės tampa mažiau aktualios. Tai leidžia režisieriui vos juntamais, be galo subtiliais sceniniais vaizdiniais prisiliesti prie slapčiausių žmogaus sielos egzistencijos virpesių. Tiek Dantė ir Beatričė, tiek ir kiti scenoje kuriami personažai yra minimaliai realūs, nežemiški, todėl kiekvienas jų veiksmas, žodis tampa maksimaliai daugiaprasmiški ir dažnai net negali būti įprasminami scenine kalba. E.Nekrošiui šiame spektaklyje pavyksta peržengti fiziškąją teatro prigimtį ir kreiptis tiesiai į žiūrovo jausmus, sąmonę ir net pasąmonę.
