„Aš tautodailininkas, – sako Olegas, – o čia mano medinės interjero lėlės.“ Man gi atrodo, kad Olegas – demiurgas, pasaulį iš pirmapradės materijos tveriantis kūrėjas. Jos, šios būtybės, personažai, gyveno kažkokiame slėpiningame sakmių pasaulyje. Tik dabar, pažadintos drožėjo, įgavusios medžiagišką formą ir rūbą, aptaisytos oda, kailiais, audiniais ir nėriniais, paspruko iš meistro rankų ir gyvens savo gyvenimą. Prisipažinsiu, kaskart į šiltą kvepiančią Olego dirbtuvę žengiu nelyg į šventovę, prie įsčių, kuriose, žinau, vėl mezgasi nauja esybė. Paukštuko Išvedžiotoja, Įsakų Nešėjas, Lesinėtoja – kai kurių vardus jau nuklausiau. Ateikit nustebti ir jūs…“