Aistrą medžio darbams Olegas teigia turėjęs jau vaikystėje. Tiesa, drožėjo amato reikėjo mokytis pačiam, nes šeimoje nebuvo kam pamokyti, bet tai smalsiam jaunuoliui nebuvo neįveikiama kliūtis. „Mūsų miestelyje buvo tautodailininkas medžio drožėjas, tai tik pas jį pamačiau, kad pusapvaliais kaltais reikia viską daryti. Tik tokią pamoką turėjau, o paskui pats turėjau žiūrėti kas ir kaip“, – apie pirmąją pažintį su drožėjo amato specifika pasakojo meistras. Dabar, teigia, būtų daug paprasčiau – yra mokymo centrai, užsiėmimai, o internete pilna informacijos ir šablonų – tik spėk žiūrėti ir mokėk atsirinkti.
Prieš persikeliant į vienkiemį Zarasų rajone Olegas Ribikauskas dirbo Panevėžio katedroje, staliumi. Jau tada, dar tarybiniais laikais, įsigijo sodybėlę Zarasų r. prie Čičirio ežero. Kaip pats sako, tada dar nebuvo tokios mados pirkti sodybas prie ežero, tad ten nuvažiuodavo tik retkarčiais, pailsėti. Augant šeimos atžaloms pamatė, kad sodyboje jau pradeda stigti vietos, tad perpirko sodybą kitoje ežero pusėje. Čia ir apsigyveno. Teigia, tvarkant sodybą reikėjo įdėti nemažai darbo, mat joje buvo negyventa gal 15 metų: pats pakeitė ir apdengė nendrinį stogą, restauravo, įveisė sodą. Dabar, susitvarkęs sodybą, skaičiuoja ten gyvenantis jau 23 metus.Nors šeimos nariai Olego pomėgiui meistrauti ir drožti neprieštaravo, bet pats meistras pripažįsta, kad „menai“ nėra labai pelningas užsiėmimas. Ir čia pat juokauja: „Užtat dabar žinočiau, kaip reikia vaikus auklėti! Nes pirma savo dukros neišauklėjau: jauniausioji baigė mokslus Dailės akademijoje. Bet kas turi ar turės vaikų, pamokysiu. Pamatysite, kad pradeda gražiai piešti, duokit per nagus ir statykit į kampą. Kad, neduok Dieve, netaptų dailininke ar dailininku. Nes šeimoj ubagų ir taip sočiai.“ Ir priduria, kad drožyba – tai užsiėmimas daugiau sielos atgaivai ir saviraiškai.