Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė „Tie metai“ – mažai žinomas kūrinys, kai kurių tyrinėtojų laikomas viena iš nedaugelio lietuvių dramaturgų sukurtų tragedijų. Tai kūrinys apie karo metų inteligentų iliuzijas ir jų žlugimą. Sukurta 1941 m., pjesė apmąsto pirmosios sovietinės okupacijos patirtį. Atskleisdama žmonių mąstymą ir veikimo būdus, tautinę savimonę, S. Kymantaitė-Čiurlionienė apmąsto to meto inteligentus ištikusią krizę. Pjesės autorė parodo, kad jie nebuvo pasiruošę sovietų propagandai, todėl bandė išoriškai prisitaikyti ir veikti slaptai.  

Pjese „Tie metai“ buvo susidomėjęs režisierius Juozas Miltinis, ketino ja pradėti teatro sezoną, tačiau dėl vokiečių cenzūros spektakliui nebuvo lemta išvysti rampų šviesos. Pjesę iš naujo „atradęs“ režisierius Jonas Vaitkus teigia tikįs tokių kūrinių kaip „Tie metai“ reikalingumu šiandienos teatrui. Nors ir pati autorė, ir jos sukurti veikėjai nestokoja naivumo, pjesė aktualizuoja vertybinį pradą – tuo ji artima Kazio Binkio „Atžalynui“, kurį režisierius prieš keletą metų yra pastatęs Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Režisierius skatina stabtelti ir atsigręžti į praeitį, kad pamąstytume, kokie žmonės tuo metu gyveno ir kodėl įvykiai susiklostė būtent taip. „Tai jaudinanti dokumentinė kronika, kartu ir meno kūrinys apie Lietuvos inteligentų tragišką likimą. Tai kūrinys, jungiantis Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vydūną ir Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Tai kūrinys, nušviečiantis gilumines tokių žodžių kaip Mokinys, Mokytojas, Tėvynė, Šeima, Tikėjimas, Laisvė, Sąžinė, prasmes“, – sako Jonas Vaitkus.