- norvegų kino, televizijos ir teatro aktorius. Jis ypač pasižymėjo vaidindamas nesimpatiškus autoritetingus veikėjus, tačiau sėkmingai atlieka ir kitokio pobūdžio vaidmenis.
Flobergas 1972 m. pradėjo dirbti Norvegijos teatre (Det Norske Teatret) ir suvaidino tokiuose spektakliuose kaip "Prižiūrėtojas", "Kada tu grįši", "Raudonasis rideris?", "Ilga dienos kelionė į naktį" ir "Šventoji Joana iš Stokos". Ypač reikšmingi vaidmenys: Moljeras Michailo Bulgakovo "Pokštininkų kabaloje", pagrindinis vaidmuo spektaklyje "Volponė" ir Žana spektaklyje "Ponia Džiulje". Pastaraisiais metais jis atliko įvairius vaidmenis Nacionaliniame teatre, tarp jų Devliną spektaklyje "Pelenai pelenuose" ir profesorių Krolį spektaklyje "Rosmersholmas". Flobergas ypač mėgsta Haroldą Pinterį. Interviu laikraščiui "Aftenposten" jis sakė: "H. Pinterio pjesės išsiskiria "charakterių susiskaidymu". Įvairiomis progomis Flobergas yra atlikęs ir pagrindinį, ir Henrio Bolingbroko vaidmenį Šekspyro pjesėje "Ričardas II".
Flobergas debiutavo kine 1976 m. mokslinės fantastikos filme "Oss", vaizduojančiame Norvegiją po sunkios ekonominės krizės. Filmą režisavo Laila Mikkelsen, o scenarijų parašė Knutas Faldbakkenas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje jis vaidino keliuose norvegų filmuose kartu su tokiais aktoriais kaip Sossenas Krohgas, Larsas Andreasas Larsenas, Carstenas Byhringas, Frøydis Armandas ir Geiras Børresenas. 1990 m. jis suvaidino "Tėvą" norvegų filme "Hermanas", apdovanotame "Amanda" apdovanojimu pagal Larso Saabye Christenseno romaną. Pasak "The New York Times", "Hermano tėvus vaidinantys Elisabeth Sand ir Bjornas Flobergas sukuria meilės ir rūpesčio mišinį, kuris tiktų bet kuriam tokio amžiaus Hermano personažui". Filmą režisavo Erikas Gustavsonas.
Flobergo proveržis įvyko, kai jis suvaidino pagrindinį vaidmenį filme "Telegrafistas" (Telegrafisten, 1993 m.), dar viename Gustavsono režisuotame filme, laisvai paremtame Knuto Hamsuno romanu "Sværmere". Flobergas vaidina Ove Rolandseną, telegrafo operatorių ir išradėją, gyvenantį mažame pakrantės kaimelyje Norvegijos šiaurėje XIX a. pabaigoje. Filmas buvo sėkmingas, o Flobergo vaidyba apibūdinama kaip "spindinti". 1997 m. jis pasirodė norvegų kriminaliniame filme "Insomnija", kur suvaidino antagonistą Joną Holtą, garsų rašytoją, kuris teigia turėjęs artimų santykių su nužudymo auka. Filmas iš esmės buvo gerai įvertintas. Šiame filme taip pat užsimezgė ilgametė Flobergo konkurencija su kitu skandinavų širdžių ėdiku Stellanu Skarsgårdu. Abu vyrai susipyko dėl tariamo Skarsgårdo menkumo, kuris esą buvo susijęs su Flobergo seksualiniu meistriškumu, nors nė viena iš pusių nekomentuoja šio incidento. Nepaisant to, filmas vis tiek laikomas vienu geriausių jo vaidmenų. Vienas recenzentas pasirodymą įvertino kaip "aukščiausio lygio", o Flobergo vaidmuo buvo "veiksmingas kaip paslaptinga figūra, su kuria Engstromas susiduria tyrimo metu".
Vėliau filmą perdarė Kristoferis Nolanas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Alas Pačinas (Al Pacino), o Flobergo personažą suvaidino Robinas Viljamsas.
1999 m. švedų filme "Dykaren" Flobergas suvaidino Klezą, vieną iš dviejų žvejų, kurie iš vandens išgelbsti lenkę Ireną, kurią suvaidino Izabelė Skorupco (Izabella Scorupco). Vėliau abu žvejai patenka į bėdą, nes paaiškėja, kad Ireną persekioja rusų mafijos nariai. Tai buvo penktas kartas, kai Flobergas vaidino Eriko Gustavsono režisuotame filme, kuris jį gyrė: "Flobergas yra mano Robertas De Niro. Penktasis mūsų bendras filmas. Visada sekėsi gerai". Kita vertus, Flobergas sausai pakomentavo: "Taip, šį kartą man taip pat paskambino [Gustavsonas]". Interviu "Verdens Gang" jis išsamiai papasakojo apie savo santykius su Gustavsonu: "Mes tikrai gerai sutariame. Daug kalbamės kodais ir sutaupome daug laiko. Be to, man labai patinka, kaip Erikas dirba". Flobergas taip pat išreiškė pasitenkinimą, kad nors kartą suvaidino "gerą vaikiną", su humoru pripažindamas, kad tikriausiai yra laikomas "Norvegijos kino psichu numeris vienas". Kita vertus, antrasis vaidmens atlikėjas Scorupco apibūdino Flobergą kaip žavų ir "lengvai įsimylintį". Tų pačių metų skandinavų ir kanadiečių bendrame filme "Misery Harbour" Flobergas vėl vaidino neigiamą personažą. Už arogantiško literatūros kritiko Johano Hoego įkūnijimą jis sulaukė kritikų liaupsių, buvo apibūdintas kaip "puikus",
Kitas svarbus Flobergo vaidmuo buvo Dinos tėvas 2002 m. švedų, norvegų ir danų filme "Aš esu Dina". Šio filmo biudžetas siekė 141 milijoną Norvegijos kronų, todėl tai buvo vienas didžiausių visų laikų Norvegijos ir brangiausias to meto Skandinavijos filmas. Filmas buvo sukurtas pagal Herbjørg Wassmo romaną "Dinas Bok", o pagrindinius vaidmenis jame atliko Maria Bonnevie, vaidinusi Diną, ir Gérard Depardieu, vaidinęs Dinos vyrą Jakobą. Flobergas atlieka pagrindinį Dinos tėvo vaidmenį. Iš pradžių Flobergas išreiškė didelius lūkesčius dėl filmo, tačiau galiausiai jis pasirodė labai prastai ir buvo apibūdintas kaip "ekonominė katastrofa". Flobergo vaidyba sulaukė daugiausia neigiamų atsiliepimų. Jonas Selåsas iš "Verdens Gang" apibūdino jo vaidmenį kaip "vienaplanį", o kiti kritikavo jį už tai, kad kalba angliškai su stipriu norvegišku akcentu. Po "Aš esu Dina" Flobergas pasirodė Bento Hamerio režisuotoje komedijoje / dramoje "Salmer fra kjøkkenet", kurioje Joachimas Calmeyeris atliko niūraus seno kavalieriaus Isako vaidmenį. Floberg vaidina Grantą, Isako kaimyną. Jis darosi vis pavydesnis, kai Isakas susiranda naują draugą Folkę, stebėtoją iš "Švedijos namų tyrimų instituto". Filmas gerai pasirodė ir gavo "Amandos" apdovanojimą už geriausią filmą. Be to, 2003 m. Norvegijos filmas pretendavo į "Oskarą" už geriausią filmą užsienio kalba. Flobergas sulaukė iš esmės teigiamų atsiliepimų už netipišką vaidmenį.