Lietuvos tapytojas, vienas talentingiausių XX a. ketvirtojo dešimtmečio jaunosios kartos atstovų.
Septynerius metus trukusi jo kūryba paliko žymų pėdsaką lietuvių tapyboje, praturtino ją dramatiškais vaizdais. Tapė kasdienišką, nenudailintą darbininko gyvenimą bei jo aplinką.
Antanas Samuolis gimė Raseinių rajone, Puišių kaime, keliaujančio po Lietuvą darbininko Vincento Samulevičiaus šeimoje. 1900 m. Samulevičiai apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje, kur aštuonių asmenų šeima vertėsi vargingai iš tėvo, sirgusio džiova, atsitiktinio uždarbio ir nedidelio daržo. 1913 m. Antanas Samuolis baigė dviklasę berniukų mokyklą ir pradėjo dirbti. Ilgai Samuoliai Lietuvoje negyveno. Po Pirmojo pasaulinio karo šeima pasitraukė į Rusiją ir iki 1918 m. gyveno Maskvoje. Būsimasis tapytojas lankė specialią pradžios mokyklą geležinkelininkų vaikams. Tėvas dirbo arklidėje ir 1917 m. mirė nuo kaulų tuberkuliozės. Maskvos Tretjakovo galerijoje būsimasis dailininkas susipažino su rusų tapyba; jam didelį įspūdį padarė M. Vrubelio paveikslai. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, Samuolis buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje tarnavo dvejus (1919–1921) metus. 1920 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, mokėsi Justino Vienožinskio tapybos studijoje, dalyvavo statant naujus mokyklos rūmus.
Dėl lėšų trūkumo Samuoliui mokytis buvo sunku – trūko dažų, teptukų, drobės, kurių neretai teko skolintis, bet jo talentą iš karto pastebėjo studijų draugai, J. Vienožinskis. Patekęs į Kauno meno mokyklos aukštąjį skyrių, Samuolis „pradžioje buvo bepasimetąs, nusivylęs savo sugebėjimais, pamatęs, kad jo kaimynai studentai tarytum mikliau tapo negu jis. J. Vienožinskis laiku taikliai atstatė jo pasitikėjimą ir nukreipė eiti savo keliu“ – taip atsiminimais apie A. Samuolio studijas pasakojo P. Aleksandravičius.
Samuolis dalyvavo tiek Nepriklausomųjų dailininkų draugijos, tiek „Ars“ grupės parodose ir susilaukė pelnyto pripažinimo tų, kurie profesionaliai suprato tapybos uždavinių specifiką, pritarė naujam dailės judėjimui. Jau 1931 m. tapybos talentą pastebėjo V. Cvirka. Tačiau Samuolį aštriai kritikavo dailės snobai, priešiškai nusiteikę prieš viską, kas buvo nauja ir pažangu mene. V. Vizgirda prisimena, kad Samuolio pirmieji darbai „daug ką tik juokino“.
Samuolis dalyvavo Pirmoje ir Antroje rudens dailės parodose, lietuvių dailės parodose Rygoje ir Taline. 1937 m. latvių kritika pažymėjo Samuolio kūrinių „Peizažas“, „Autoportretas“, „Girtuoklis“ meninį raiškumą, nacionalinį charakterį.