Lietuvos smuikininkas. Lietuvos populiariosios bei džiazo muzikos vienas pradininkų.
Gimė žydų verslininko šeimoje. Nuo 1920 mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje pas smuikininką Izaoką Vildmaną-Zaidmaną. Nuo 1922 studijavo Berlyno konservatorijoje (Willy Hesso klasėje). Vienoje lankė žymaus klasikinės muzikos interpretatoriaus, smuiko virtuozo
B. Hubermano meistriškumo pamokas (pasak Pomeranco dukters smuikininkės Danutės Pomerancaitės-Mazurkevič, Hubermanas buvo sužavėtas jaunojo Danieliaus talentu, už pamokas neėmė užmokesčio, ketino jį įsivaikinti). Berlyne Pomerancas vakarais grojo kavinėse bei emigranto iš Rusijos Dajos Béla (tikr. Leon Golzman) saloniniame orkestre, vėliau – viename populiariausių pramoginės muzikos kolektyvų Europoje – Mareko Weberio orkestre, kuris intensyviai koncertavo Europos sostinėse.
Apie 1933 D. Pomerancas grįžo į Lietuvą. Jis buvo įgijęs puikų muzikinį akademinį išsilavinimą, palaikė ryšius su žymiais Vakarų Europos atlikėjais ir orkestrų vadovais Berlyne bei Vienoje; būdamas sumanus vadybininkas sėkmingai taikė savo profesinius įgūdžius Lietuvos laikinojoje sostinėje. Kaune subūrė 6–7 multiinstrumentininkų ansamblį, grojo Makso Konrado,
Monikos, kitose kavinėse, netrukus ėmė varžytis su garsiuoju
M. Hofmeklerio orkestru
Hofmeklerbandu. Kavinėse D. Pomerancas mėgo smuikuoti solo, griežė bemaž visą populiariąją smuiko klasiką, stebindamas klausytojus virtuoziškais pasažais bei improvizacijomis. Ypač meistriškai interpretuodavo ispaniškas ir čigoniškas melodijas. Su juo dainavo solistai
R. Marijošius,
J. Indra,
A. Dvarionas.
Nacių okupacijos metais D. Pomerancas kalėjo Kauno gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Kauno gete su M. Hofmekleriu suorganizavo 40 muzikantų geto kalinių orkestrą, rengusį simfoninės muzikos programas.
Po karo, išvengęs tragiško daugelio žydų likimo, grojo Kauno muzikinio teatro orkestre, kavinėje Tulpė, vėliau Vilniuje – Lietuvos radijo komiteto bei valstybiniame simfoniniame orkestre. 1974 emigravo į Kanadą.