Ray Bartkus

yra Amerikos lietuvis menininkas. Jo kūryba apima daugybę medijų, įskaitant iliustracijas, hiperrealistinius paveikslus ir didelio masto instaliacijas. Jis žinomas kaip kasmetinio meno festivalio "MaLonNY" Marijampolėje įkūrėjas ir lietuviško 50 litų nominalo banknoto dizaineris. Jo darbų yra įsigiję Nacionalinė portretų galerija, Lietuvos nacionalinė dailės galerija [lt], MO muziejus, Noewe fondas.

1991 m., netrukus po to, kai emigravo į Niujorką, Bartkus pradėjo dirbti iliustratoriumi daugelyje leidinių, tarp jų "The New York Times Book Review", "Harper's Magazine", "Wall Street Journal" ir "Time" žurnalui. Buvęs "New York Times" meno direktorius Stevenas Helleris apibūdino Bartkaus iliustracijas kaip jungiančias ir realizmo, ir siurrealizmo elementus, taip pat atkreipė dėmesį į Bartkaus gebėjimą nuolat keisti stilių. Bartkus savo kūrybinį lankstumą aiškino tuo, kad užaugo "komunistinės valstybės vienvaldystės sąlygomis", dėl to vertino įvairių perspektyvų teikiamą laisvę. Jo iliustracijos yra pelniusios daugybę leidinių dizainerių draugijos, laikraščių dizainerių draugijos ir Iliustruotojų draugijos apdovanojimų.



2014 m. Bartkus inicijavo "MaLonNY" (santrumpa reiškia Marijampolė, Londonas ir Niujorkas) - gatvės meno ir muzikos festivalį bei kūrybinį simpoziumą, kasmet vykstantį Lietuvos mieste Marijampolėje. Per dešimt metų MaLonNY pavertė Marijampolę lietuviško gatvės meno centru, prie kurio prisidėjo tokie tarptautiniai ir Lietuvos menininkai kaip Judy Tuwaletstiwa, Žilvinas Kempinas, Stasys Eidrigevičius, Mike Estabrook, The Bubble Process, Lou Beach, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Oleksandr Shatokhin, Philip Grisewood, Kacper Dolatowski ir kiti. Festivalyje "MaLonNY" muzikinius pasirodymus taip pat surengė grupės "Electric Djinn", "Daddy Was A Milkman", "Fast Forward" ir kt. Viena iš renginiui skirtų Bartkaus freskų, "Plaukiojantis pasaulis", buvo plačiai dalijamasi internete dėl to, kad ji nutapyta taip, kad atsispindėtų žemiau esančioje upėje.

Bartkus įsitvirtino kaip hiperrealistinis tapytojas. Vienoje iš jo serijų "Paskutiniai paveikslai" užmegztas dialogas su prerafaelitų tapytojų darbais, bandant sukurti šiuolaikiškesnį meną, grįžtant prie ankstesnių meno principų. Kitoje jo serijoje "Klastotės" buvo atkurti oficialūs Bartkaus gyvenimo dokumentai su humoristiniais ir metamoksliniais akcentais. Šie darbai buvo eksponuoti JAV, Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Japonijoje ir Nyderlanduose, taip pat buvo atrinkti atstovauti Lietuvai "Hyp'Art" organizuotoje hiperrealistinio meno parodoje Prancūzijoje 2025 m.

Bartkus pradėjo kurti didelės apimties viešas instaliacijas 2014 m., kai Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos metiniam susitikimui atidaryti sukūrė darbą "Nusileidimo takas". Per kitus trejus ketverius metus jo instaliacijos buvo eksponuojamos Jungtinių Tautų pastate Niujorke, Tarptautinio taikos instituto Zalcburgo forume ir "Union Station" stotyje Vašingtone, D. C. Vieną iš Bartkaus instaliacijų, pavadintą "Sodai", Lietuvos ambasados užsakymu sukūrė Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti. Šio kūrinio dizainas buvo paremtas tradiciniu lietuvių šiaudiniu mobiliuoju liaudies menu. Ši instaliacija buvo eksponuota keliuose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose: Vašingtone, Čikagoje, Filadelfijoje ir Niujorke, vėliau ji buvo pristatyta Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje [lt] Vilniuje ir Žemaičių dailės muziejuje. 2024 m. Bartkus sukūrė portretų seriją "Begalybė", sukurtą naudojant vielos tinklą ir 100 kilogramų vinių.