Veiksmas vyksta 587m. pr. Kr. Jeruzalėje, vėliau Babilone. Jeruzalė. Saliamono šventykla. Joje susirenka judėjai ,apsupti Nabuko armijos. Tarp jų ir Babilonijos karaliaus duktė Fenena. Judėjos karaliaus Sedekijo sūnėną Ismaelį , šiam būnant Babilone, pamilsta Abigailė, Nabuko duktė. Atstumtoji Abigailė įkalina Ismaelį ,bet jį išgelbsti Fenena ir slapta atvyksta su juo į Jeruzalę. Tuo tarpu į šventyklą jau veržiasi babiloniečiai, tarp jų ir kerštingoji Abigailė. Ji pažada Ismaeliui ir jo tautai laisvę, jei pastarasis dėl jos išsižadėtų Fenenos. Vyriausiasis kunigas Zacharijas grasina nužudyti Feneną, jeigu šventykla būtų griaunama, tačiau Ismaelis sulaiko jo ranką. Nabuko kariai užima šventyklą.
Babilono karaliaus rūmuose Abigailė suranda raštą, paliudijantį,kad ji - neteisėta Nabuko duktė, pagimdyta vergės. Tai dar labiau sustiprina jos neapykantą Fenenai. Tėvui išvykus kariauti ,Abigailė ,pasitelkusi klastą ir melagingai paskleidusi žinią apie Nabuko mirtį, nori jėga atimti iš Fenenos karališkąjį vainiką. Staiga sugrįžęs Nabukas pasiskelbia dievu. Zacharijas gąsdina jį Dievo bausme. Tuo metu trenkia perkūnas ir nuplėšia karaliui nuo galvos vainiką. Nabukas išprotėja.
Užsidėjusi vainiką ,Abigailė karaliauja. Ji parengia žydams ir Fenenai mirties nuosprendį. Nabukas, praradęs sveiką nuovoką, jį pasirašo. Sąmonei prašviesėjus, jis maldauja Abigailės, kad ši pasigailėtų jo garbės ir Fenenos gyvybės, tačiau Abigailės kerštas nepermaldaujamas.
Eufrato upės pakrantėje žydai prisimena tėvynę ir prašo Dievo suteikti jiems narsos. Kunigas Zacharijas pranašauja Babilono žūtį.
Nabuko atgauna sąmonę, jo protas šviesėja. Lyg per sapną jis girdi šūksnius, skelbiančius Fenenai mirtį. Apimtas sielvarto, karalius puola ant kelių ir meldžiasi judėjų Dievui, prašydamas atleidimo ir prisiekdamas jį garbinti. Su ištikimais kariais jis skuba gelbėti Fenenos ir kitų pasmerktųjų. Nabuko nuverčia Belo stabą ir šlovina Izraelio Dievą. Apimta nevilties, Abigailė išgeria taurę nuodų.
