Į LNOBT sceną sugrįžta vienas gražiausių pasaulio operos teatrų repertuaro spektaklių – G. Puccini opera „Turandot“. Kupina metaforų ir alegorijų pasaka apie žiauriąją princesę Turandot, epinė simbolistinė drama, išskirtinė opera visoje G. Puccini kūryboje. Deja, šios operos  kompozitorius nespėjo baigti  – 1924 m. jis mirė. Priešpaskutinės „Turandot“ scenos pabaiga yra paskutinė paties kompozitoriaus orkestruota muzika: jos eskizus jis buvo pasiėmęs į Briuselio klinikas. Jaunesniosios kartos italų kompozitorius Franco Alfano pagal likusius eskizus buvo įpareigotas operą užbaigti. Premjera įvyko 1926 m. balandžio 25 d. Milano „La Scala“ teatre, dirigavo garsusis Arturo Toscanini. Per premjerą po Liu mirties scenos dirigentas nuleido batutą ir pasisukęs į žiūrovus tarė: „Čia ir baigiasi opera; šioje vietoje Giacomo Puccini liovėsi dirbęs. Šiuo atveju mirtis buvo stipresnė už meną.” Tą vakarą po šių žodžių nusileido uždanga. Lietuvos operoje „Turandot“ pirmą kartą buvo pastatyta 2003 m. (dirigentas Stefan Lano, režisierius Detlef Sölter, dailininkai Friedrich Despalmes, Monika Biegler). Šį kartą mūsų scenoje ją įkūnija dirigentas Modestas Pitrėnas ir išskirtinio braižo režisierius, kuris šiame pastatyme yra ir scenografijos bei šviesų dailininkas, Robertas Wilsonas. Savo pastatymuose režisierius skrupulingai apgalvoja kiekvieną detalę: visų personažų judesiai kruopščiai suskaičiuoti, šviesos ir veiksmo ritmika sukomponuota sekundės tikslumu. Jo spektakliai – tai lakoniškos architektūros statiniai. „Mane domina dirbtinumas. Jei aktorius bando būti natūralus scenoje, jis meluoja, nes jau pats buvimas scenoje yra dirbtinas“, – teigia R. Wilsonas. „Turandot“ – bendras LNOBT, Madrido Teatro Real, Toronto Canadian Opera Company ir Hjustono Grand Opera pastatymas.  Lietuvos publikai R. Wilsonas pažįstamas iš 2007 m. rodytos J. S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ inscenizacijos (bendras pastatymas su Paryžiaus Chatelet teatru), kuri pelnytai laikoma vienu iš meniškiausių pastatymų, rodytų mūsų teatre.