Spektaklis vyks su muzikos įrašu.

Kas verčia jauną vyrą rinktis kunigo kelią? Ar gali kunigas būti ir poetas? Kas paskatina bažnyčios tarną atsisakyti kunigystės? Šie ir daug kitų visuomeninių, religinių ir filosofinių klausimų buvo iškelti aikštėn 1933 m. Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Šiandien jau vargiai rastumėm šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis kūrinys perėjimų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą – jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano „Altorių šešėly“ sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui.

Klaipėdoje į šio gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo kūrinio gelmes 2014 m. leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys ir dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektakliui libretą sukūrė rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar. Pasak jos, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras – apie tai prabilti universalia kūno, širdies kalba. „Artimiausios pasirodė savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temos. Tai kelias, kuriuo eidami kiekvienas atrandame Dievą ir save,“ – sako B. Mar. „Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, vien šokiu perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė…, – nuogąstavimais dalijosi spektaklio choreografas A. Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Manau, šis spektaklis turi galimybę sudominti tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą, moksleivius. Taip, „Altorių šešėly“ – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“ Pasak A. Liškausko, muzika šokio spektaklyje kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbigniewo Preisnerio, Ólafuro Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių.

Spektaklyje derinami klasikinio baleto, sportinių, neoklasikinių šokių, tango elementai. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai – seminarijos, pokarinio Kauno, mirties atmosfera leidžia šokėjų jausmams diktuoti savitą formą. Režisierius R. Kaubrys įsitikinęs, jog laikas romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje vis dar tokia stipri! Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis ir tikėtis mūsų visų tolerancijos.“ Šokio spektaklį, kaip ir visą romaną, jis linkęs apibūdinti dviem žodžiais: „dvilypumo labirintai“. Dailininkė I. Ciparytė, scenografijos ir kostiumų kūrėja, nusprendė naudoti daugiau rekvizito, nei būdinga šokio spektakliams. Scenoje gausu bažnytinės atributikos (sutanos, klauptai, altorius, kryžiai) ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų. 

 

I DALIS

Tarsi sklaidydamas likimo knygos puslapius, Liudas Vasaris vėl išgyvena savąją jaunystę: griežtas studijas kunigų seminarijoje, kuomet tėvų paskatintas priėmė sprendimą tapti kunigu, vasaras tėviškėje, pirmąją slaptą meilę Liucę, artimuosius. Prisimena ir iškilmingą įšventinimą į dvasininkus bei per pamaldas pamatytos dieviško grožio moters – nepažįstamosios – atvaizdą, vėliau vis aplankantį kaip grožio, moteriškumo paslapties vizija; mena pirmuosius tarnystės metus Kalnynų parapijoje, kur susidurs su provincialaus gyvenimo realybe, taip tolima nuo vizijose susikurtos tarnystės Dievui sampratos. Susitikimas su žaviąja baroniene, užgimę jausmai jai atskleidžia kitokį jaunuolio pašaukimą – rašyti, išlieti žmogiškus jausmus, glūdinčius jo prigimtyje... Tačiau netikėtai jauno kunigo asmeninio gyvenimo peripetijas nustelbia didesnė ir likimui nepavaldi jėga: į Lietuvą ateina Pirmasis pasaulinis karas, atplėšiantis jį nuo gimtosios žemės ir artimųjų...