Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, savo 35-ojo sezono pradžiai pasirinko įspūdingą kūrinį – savo garsų pasauliu ir muzikine vizija užburiančią legendinio lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio (1882–1937) trijų dalių operą „Karalius Rogeris“. Pirmą kartą 1926 m. Varšuvoje pastatyta svaiginanti, poetinio simbolizmo kupina drama vaizduoja išorinę kovą tarp ideologijų, tarp konservatyvumo ir liberalizmo, tarp krikščioniškosios ortodoksijos ir pagoniškojo laisvumo, kuriuos atitinkamai reprezentuoja bažnyčia ir Piemuo, į karaliaus dvarą atnešantis jausmų, troškimų ir pagoniškojo gundymo pasaulį. Operoje itin svarbų vaidmenį atlieka poetinis simbolizmas – jos libretas pagrįstas Kristaus ir Dioniso paralele, tarsi siekiant sujungti jų priešybes, jas integruoti, sukurti vientisumą ir harmoniją. Tarp gausių metaforų ir simbolių iškyla svarbiausias kūrinyje karaliaus Rogerio sielos pasaulis, kupinas slapčiausių troškimų ir skausmingiausių vidinių konfliktų.
Operos siužetas apima tris veiksmus: „Bizantiškąjį“, „Rytietiškąjį“ ir „Antikinį“. Pirmasis („Bizantiškasis“) veiksmas prasideda 1150 m. Sicilijoje. Karalius Rogeris su žmona Roksana ir patarėju Edrisi per mišias Palermo katedroje sužino apie naujos religijos pradininko, jauno ir gražaus Piemens, keliamą pavojų Bažnyčiai. Karalius įsako atvesti Piemenį į bažnyčią ir apkaltina jį Dievo įžeidimu. Minia reikalauja, kad Piemuo būtų nuteistas mirti. Tačiau karalius, Roksana ir Edrisi sužavėti Piemens skleidžiamos ramybės ir nuolankumo, todėl nutaria jį paleisti.
Antrojoje („Rytietiškoje“) dalyje Piemuo apkeri karaliaus Rogerio žmoną ir dvariškius, ir šie leidžiasi į svaigią meilės šokio ekstazę. Karalius lieka abejingas ir įsako įkalinti Piemenį. Tačiau Piemuo lengvai nutraukia sunkias grandines ir kviečia visus keliauti į amžinosios laisvės žemę. Roksana su dvariškiais nuseka jį, tik karalius su savo patarėju lieka rūmuose. Galiausiai Rogeris atsisako sosto ir kaip piligrimas patraukia ieškoti žmonos ir Piemens.
Trečiasis („Antikinis“) veiksmas perkelia operos siužetą į antikinio teatro griuvėsius Sirakūzuose, kur po ilgos kelionės atvyksta Rogeris ir Edrisi. Karalius šaukia Roksaną, ir ji pasirodo, garbindama Piemenį. Jie užkuria šventąją ugnį, ir Piemuo Dioniso pavidalu įžengia į amfiteatrą. Pasibaigus siautulingam šokiui, Rogeris lieka vienas ir gieda himną kylančiai saulei. Ar Rogeris pabudo iš sapno? Ar jis nusprendė atmesti Piemens propaguojamą malonumo ideologiją? O gal pradėjo naują gyvenimą Piemens „amžino malonumo žemėje“?
