1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. 2022-aisiais, minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristato naujo kūrinio – roko operos „1972“ apie Kauno pavasario įvykius – premjerą.
Po Romo Kalantos susideginimo vyko antitarybiniai protestai, minios žmonių susirinko pagerbti Kalantos aukos. Protestų pirmosiose eilėse buvo jaunuoliai, skrupulingai sunumeruoti KGB darytose Kauno pavasario nuotraukose. Dalis šių jaunuolių buvo areštuoti, dauguma iš jų neturėjo dvidešimt metų, dešimt iš jų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šie žmonės priklausė 7-ojo dešimtmečio neformaliam Kauno jaunimui, reiškusiam nepritarimą tarybinės santvarkos priespaudai. Jų veikloje ir pomėgiuose būta daug kultūrinių hipiškumo apraiškų – ilgi plaukai, spalvingi drabužiai bei aksesuarai, ant peties nešiojami garsiai grojantys radijo imtuvai ir meilė alternatyviam rokui.
Jie dažnai atsidurdavo visuomenės paraštėse, kritikuojami, patirdami psichologinį ar fizinį teisėsaugos smurtą, neturėdami galimybės įgyti išsilavinimo, dirbdami nekvalifikuotus darbus. Tai integravosi į jų tapatybę – neišsilavinę, bet apsiskaitę, ne muzikantai, bet grojantys, ne poetai, bet rašantys – būdas būti jei ne prieš sistemą, tai bent anapus jos. Laisvė jiems visų pirma reiškė laisvę išreikšti save, tačiau sistema tokios saviraiškos nepripažino ir stengėsi ją užgniaužti, tad jų laisvės kova tapo bandymu išlikti savimi.
Šie jaunuoliai tapo centrine spektaklio ašimi. Kūrybinė komanda siekia parodyti, kaip sovietinė santvarka naikino jausmų, minčių, žodžio ir elgsenos laisvę, o šie jauni žmonės ir jų nevaržomo gyvenimo troškimas, galbūt baimės stoka ar pernelyg didelis troškulys, budino laisvės idėjas. Būdami nepakankamai tobuli, bet pakankamai ryškūs ir drąsūs, vedini idealizmo jie tapo ne tik kalbantys bet ir veikiantys. Romo Kalantos asmenybė roko operoje užims simbolinę vietą. Tylus, gal net kažkiek depresyvus herojus, stebintis aplinką, sugeriantis į save to laiko nuotaikas, pasiryžta susideginimui, kuris paskatina kitus taikiais protestais sukilti prieš tarybų valdžią.
Roko opera „1972“ yra meninė to laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.
