Pirmoji Sapiegų rūmų paroda siekia padėti atsiskleisti patiems rūmams ir su jų istorija susijusiems pasakojimams. Ji lyg švelniu, perregimu sluoksniu užkloja daugybę kartų perpieštas rūmų erdves, taip išryškindama, kad jas formavo ir tebeformuoja daugybė skirtingų jėgų. Paroda veiks iki metų pabaigos ir nuolat keisis jos veikimo metu.
Rašytoja Ursula Le Guin kartą rašė, kad dauguma istorijų yra tiesios kaip strėlė, triukšmingos ir dramatiškos, jos sukasi apie herojus, jų kančias, kovas, pasiekimus, tragiškas baigtis – bet ginklai ir medžioklė buvo išrasti vėliau nei sauja ar skraitas maisto rinkimui. Istorijos apie tai, kaip kažkas renkama iš gabalėlių, parnešama į namus, kam reikia laiko, kas pasimiršta ar kas kartojasi kasdien, nėra nei strėlės, nei ieties formos, nors skyrus laiko į jas įsiklausyti jos suskamba ne tik ne mažiau įdomiai, bet ir naujai.
Tad rūmų sienas prakalbina kartais netikėčiausios istorijos. Pasakojimai apie ramybę, pilnas rieškučias saulių, kovos menus ir meną slėptis persipina su kelionėmis laike, kivirčais su amatininkais ir užkalbėjimais slapta kalba.
Parodos pavadinimas „Užuovėja“ yra įkvėptas rūmų lankytojus pasitinkančio lotyniško įrašo fasade, kuris skelbia, kad „iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“.
Pastatas, iškilęs kaip poilsio vieta nuo karo pavargusiems didvyriams, per daugiau nei tris šimtus metų ne kartą keitė šeimininkus ir paskirtį, tačiau iki šiandienos didžiąją savo gyvavimo dalį buvo susijęs su karyba ir gydymu. Jis buvo karo įrankis ir trofėjus, įvairiais laikotarpiais jame buvo įsikūrusios kareivinės ir karo ligoninė, o tarpukariu veikė akių ligų klinika. Sovietmečiu rūmai vėl tarnavo karui, tik tąkart – kaip mokykla, kurioje kariškiai mokėsi naudotis priešlėktuviniais radarais.
Rūmų statytojas Kazimieras Jonas Sapiega buvo vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas, todėl rūmų puošyboje karo ir taikos tema buvo itin svarbi. Visas užmiesčio rezidencijos ansamblis su parku ir vėliau greta jų iškilusiu trinitorių vienuolyno kompleksu turėjo byloti apie buvusius ir būsimus didžiojo etmono pasiekimus. Bet ilgainiui rūmų ir Sapiegų giminės istorijos išsiskyrė, o šiandien šie rūmai yra ir praeities paminklas, ir šiuolaikinis kūrinys, atskleidžiantis pasakojimų apie praeitį daugį.
Restauratoriams atrandant vis daugiau skirtingų laikotarpių pėdsakų, šių rūmų sienose atsiveria ir istorinių pasakojimų nenuoseklumas, pertrūkiai, prieštaravimai bei skirtingų požiūrių į praeitį gausa. Tai, kas vienu metu atrodė nesvarbu, nepageidaujama ar naikintina, kitais laikais buvo vėl pradėta vertinti. Daugybė praeities niuansų visad liks paslaptimi. Juolab kad kiekvienas pasakojimas liudija ir apie pamirštus ar tikslingai iš istorijos ištrintus asmenis ir kolektyvinius balsus. Pirmoji rūmų paroda siekia išryškinti šių skirtingų pasakojimų ir balsų koegzistavimą, įvairius praeities ir dabarties apmąstymo būdus.
Paroda atsigręžia ir į baroką kaip neišdildomą įspaudą Vakarų kultūroje palikusį laikotarpį. Barokas Vilniuje – kaip ir daug kur Europoje – iškilo po miestą siaubusių karo negandų, gaisrų ir ligų. Tai trapumą, nepastovumą, šviesos ir tamsos kaitą savaip atradusi epocha. Ji gebėjo ir suteikti ypatingą svarbą žmogaus galiai savo rankomis keisti pasaulį, ir nusižeminus priimti žmogui nepavaldžias stichiškas, miesto veidą ir bendruomenes keičiančias jėgas. Baroko išaukštinta negailestingų pokyčių ir dangiškojo pažado drama nepaliauja rezonavusi su vėlesnių laikotarpių gaisrais ir viltimis.
Juozapas Stanislovas Sapiega, vienas aštuonioliktojo amžiaus Vilniaus vyskupų, tuo metu gyvenęs Sapiegų rūmuose, savo memuaruose aprašo pro šių rūmų langus stebėjęs milžinišką gaisrą, kuris sunaikino didelę dalį miesto. Nepakeliamas vaizdinys atėmęs jam žadą, ir nors užmiesčio rezidencija suteikusi fizinę užuovėją nuo miestą siaubiančios nelaimės, jo dvasia dar ilgai likusi sukrėsta. Užuovėjos motyvą plėtojančiai parodai siekta atrinkti eksponatus, kurie pratęstų ar prasmingai pakreiptų šį bei kitus su rūmų istorija susijusius pasakojimus. Karo ir užuovėjos, ligos ir gijimo, stebuklo ir negandos, pradžios ir pabaigos temos persmelkia kone visus parodos kūrinius.
