Trumpai apie "Aida": opera   parašyta Egipto valdžios užsakymu Kairo italų operos teatrui Sueco kanalo atidarymo proga. Trumpą siužetą parašė egiptologas A. Mariette, remdamasis senovės Egipto šaltiniuose rastu pasakojimu. Platesnį tekstą parašė Paryžiaus Komiškosios operos direktorius C.du Locle, pagal  kurį ir buvo sukurtas operos libretas. Nutreukus po 1871m. gruodžio 24d. premjeros Kaire, teatre alla Scala "Aida" irgi sulaukia didžiausio triumfo. PO antro veiksmo Milano aukštuomenė Verdį apdovanoja auksu inkrustuotą dramblio kaulo dirigento lazdelę (babutą). Kompozitoriui 32 kartus buvo sukelta ovacija.  Pagrindinė operos mintis atskleidžiama orkestro griežiamoje įžangoje. Joje skamba dvi svarbiausios temos: Aidos (meilės) tema ir žynių tema, įkūnijančios meilės ir pareigos dramą. Pareigos tėvynės laisvei vedama, Aida priverčia mylimąjį išduoti savo tėvynę. Žyniai - Egipto išmintis ir valstybės ramstis. Radamesas supranta jam skirtos bausmės pagrįstumą ir atmeta Amneris meilę ir laisvės pažadą mainais už Aidą. Operos veikėjus lydi ne tik leitmotyvai (Aidos, Amneris, žynių, palydovo). Muzikos kalba turtinga, gausu polifoninių elemantų, rytietiško kolorito. opera pasižymi ypatingu melodijų grožiu. Ryškiausi operos muzikos epizodai: Radameso romansas ir pirmo veiksmo Aidos monologas, antro veiksmo iškilmingas choras ir karo maršas, ketvirto veiksmo Aidos ir Radameso duetas. Operoje svarbios iškilmingos eisenos, šokiai, dekoratyvios ir egzotinės masinės scenos, kurių fone vyksta asmeninė veikėjų drama. Po dramatinės kulminacijos opera užbaigiama lyrine scena. Tai būdinga daugumai Verdžio operų.

4 veiksmų opera,
Antonio Ghislanzoni libretas

   Sužinojęs apie etiopų antpuolį, Radamesas svajoja tapti egiptiečių kariuomenės vadu. Jeigu jis laimėtų mūšį, paprašytų faraono atiduoti jam į žmonas nelaisvėje esančią Aidą, Amneris vergę. Jo noras išsipildo - žyniai paskelbia dievų valią,- kariuomenei vadovaus Radamesas. Aida meldžiasi už abu - savo tėvą. Etiopijos karalių, ir egiptiečių karvedį Radamesą. Faraono duktė Amneris taip pat myli Radamesą ir įtaria, kad Aida yra jos varžovė.

  Pasigirsta fanfarų garsai- tai nugalėję iš mūšio grįžta egiptiečiai. Tarp belaisvių yra ir Amonasro, Aidos tėvas, kuris neišsiduoda esąs karalius. Už pergalę faraonas Radamesui atiduoda į žmonas savo dukterį Amneris. Aida ir Amonasro lieka įkaitais. Prie Izidės šventyklos rengiamasi vestuvėms - Nilu atplaukia žyniai, Amneris palydovai, vergai sueina į vidų. Aida pasilieka, laukdama Radameso. Ji nori amžiams atsisveikinti su juo. Prie jos priena Amonasro - jis žino apie Radameso meilę Aidai ir reikalauja,kad dukra sužinotų iš jo, kuriuo keliu eis egiptiečių kariai į mūšį. Aida dvejoja, tačiau, išgirdusi pasakojimą apie nuniokotą tėvynę, sutinka. Pasimačiusi su Radamesu, Aida ragina jį bėgti drauge į Etiopiją,ir, prisiminusi tėvo prašymą, klausia apie būsimą mūšį. Vos tik Radamesas pasako karių planus, iš tamsos išnyra triumfuojantis Amonasro. Jaunuolį apima neviltis - jis išdavė tėvynę. Tai išgirsta ir Amneris. Aidai su tėvu liepęs bėgti, Radamesas pasiduoda žyniams.

   Veltui prie požemių atėjusi Amneris maldauja atsisakyti Aidos, žadėdama laisvę ir garbę - Radamesas dėl Aidos jau paaukojo garbę ir tėvynę. Žyniai skelbia žiaurų nuosprendį - palaidoti jį gyvą. Amneris prakeikia žynius. Aida įspėjo,kad taip bus nubaustas Radamesas- ji pasislėpė požemyje, kad galėtų numirti drauge su mylimuoju.

Egipto faraonas (bs),
Amneris, jo duktė (mcs),
Aida, Etiopijos princesė (s),
Radamesas (t),
Ramfis, žynys (bs),
Amonastro, Aidos tėvas (bar) ir kt.