Rožės kavalierius – sukurtas 1911 metais, nuostabus šedevras, vienas didžiausių Vokietijos, o kartu ir visos Europos operos teatro pasiekimų, Lietuvoje statomas pirmą kartą. Režisierius Damiano Michieletto ir visa kūrybinė komanda – kūrėjai, dirbantys garsiausiose pasaulio teatrų scenose, tarp kurių La Scala, Metropolitan Opera, Sidnėjaus, Romos, Londono, Berlyno ar Ciūricho operos teatrai, o režisieriaus pavardė puikuojasi šiuo metu populiariausių operos režisierių penketuke.
R. Strausso ir libreto autoriaus H. von Hofmannsthalio Rožės kavalierius yra žavinga meilės, galantiškumo, nesusipratimų, slaptų troškimų ir socialinio orumo komedija, bet pirmiausia šis kūrinys idealizuoja didžią civilizaciją, XVIII a. Vieną, galingos imperijos sostinę. Veiksmas vyksta imperatorienės Marijos Teresės valdymo laikais. Intriga lyg ir įprastinė, primenanti Figaro vedybų siužetą: prasisiekęs turčius stengiasi išleisti dukrą už kilmingo senyvo, finansinių sunkumų turinčio barono, bet tikroji meilė suardo jų planus. Visgi centrine figūra šioje operoje tampa Maršalienės personažas, kuriame, kaip ir Figaro vedybų Grafienėje įsikūnija visa tai, kas šioje komiškoje operoje nejuokinga… Rožės kavalierius – tai valsų stichija, kupina Vienos dvasios, šiam muzikos kultūros centrui būdingo aristokratiškumo, elegancijos, grakštumo ir subtilaus humoro.
Pasak operos režisieriaus Damiano Michieletto, „pagrindinė kūrinio tema yra bėgančio laiko pojūtis, baimė pasenti, negebėti jausti, baimė nebebūti mylimam, patraukliam. Operoje nuskamba Maršalienės žodžiai: „Mes vis dar ieškome pernykščio sniego, tarsi ieškotume to, ko nebėra, kas jau ištirpo.“ Jei man reikėtų įvardyti vieną svarbiausią šio spektaklio simbolį – rinkčiausi baltą rožės spalvą; tai tyrumo, sniego spalva. Tai prabėgusio laiko metafora. Mes nenorime mirti, norėtume gyventi amžinai, vis ieškome to, ką jau esame praradę, – išgyvenimų, kuriuos iš mūsų atėmė bėgantis laikas. Juk tai apie kiekvieno iš mūsų likimą, tiesa?“
