Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
SVARBU! Parodoje yra vaikams jautraus turinio – erotinio pobūdžio kūrinių. Nepilnamečiai asmenys įleidžiami tik su lydinčiu suaugusiuoju.
Plačiau apie parodą
Seksualumas – kaip ir troškimai, fantazijos, lytiškumas, mūsų užmezgami santykiai – yra žmogaus gyvenimo ašis. Ne mažiau reikšmingas ir noras kontroliuoti šias gyvenimo sritis. Paroda Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene, kurią sudaro darbai iš muziejų ir privačių kolekcijų, sutelkia dėmesį į lyčių vaizdavimą ir santykius Baltijos regiono vizualiajame mene nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Parodos pavadinimą įkvėpė Česlovo Lukensko 1984 m. piešinys Šito pas mus nėra. Menininko teiginys pranašiškai nuspėjo anuomet išgarsėjusį 1986 m. surengtą teletiltą tarp SSRS ir JAV: vykstant transliacijai moteris iš Sovietų Sąjungos pareiškė, kad jos šalies TV reklamoje sekso nėra. Nuo Stalino valdymo laikų SSRS nuožmiai kovojo su seksualumu – cenzūra ilgiems dešimtmečiams ištrynė iš viešosios erdvės su juo susijusį turinį ir diskusijas. Kodėl seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien čia vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Kokiu mastu tebesame užburti sovietmečio svajonių ir kaip per tą laiką keitėsi nacionaliniai siekiai? Šie klausimai parodoje keliami remiantis naujais Baltijos šalių meno kolekcijų tyrimais, pastaruoju metu pasirodžiusiomis akademinėmis publikacijomis apie Baltijos regiono seksualinę kultūrą ir iš naujo apmąstytais ligšioliniais menotyriniais pasakojimais.Chronologiškai paroda prasideda Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpiu, tačiau joje ataidi ir ultrakonservatyvi stalininė epocha. Ekspozicijoje išryškinami 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio estetizuoti aktai ir pakylėti romantiškos meilės vaizdavimo būdai, 10-ojo dešimtmečio ir naujojo tūkstantmečio pradžios laisvėjimo ir hipernormatyvumo tendencijos, taip pat šiandien kuriančių menininkų kritinės intervencijos. Tyrinėjant figūratyvią tapybą, skulptūrą, piešinį bei kitas meninės raiškos rūšis, parodoje Šito pas mus nėra permąstomi kanoniniai kūriniai, kurie mezga netikėtus ir žaismingus dialogus su mažiau žinomais kitų kartų ir šalių menininkų darbais. Dalis jų priešinasi savo laikmečio spaudimui, nukrypsta nuo oficialiųjų diskursų ir paveldėtos patriarchalinės vaizduotės. Sugrupavę kūrinius į teminius spiečius, pristatome aibę tiek intymių, tiek normatyvinių lyties, šeimos ir seksualumo vaizdavimo tipų, kuriuos sovietmečiu ir vėliau veikė vienas kitą keičiantys normų laisvėjimo ir sugriežtinimo ciklai.
Šito pas mus nėra teigia, kad kova už politinę laisvę savaime negarantuoja socialinės ir seksualinės laisvės, lygios teisės į malonumą, saugumą ir meilę. Kasdienėje aplinkoje, gatvėje, socialiniuose tinkluose ir naujuose lyčių studijų tyrimuose gyvuojantis kreivumas (queerness) skatina kritinį žvilgsnį tiek į sovietinės praeities, tiek į neoliberalios dabarties heteronormatyvumą. Specialiai šiai parodai sukurti nauji šiuolaikinių meninink(i)ų Kadi Estland, Sašos Kochan, Janinos Sabaliauskaitės ir Konstantino Žukovo darbai rodo, kad šiandien yra daugiau erdvės pasipriešinti ir nukrypti nuo socialinių konvencijų nei kada nors anksčiau. Kitu kampu pažvelgę į parodos pavadinimo sparnuotą frazę, galbūt suvoktume ją kaip klausimą: kaip galėtume praktikuoti intymumą, fantazuoti ir kurti santykius kitaip?
